Įvykio vietos retai sunaikinamos. Jos praskiedžiamos po truputį žmonių, kurių kiekvienas padarė ką nors pagrįsto.
Kaip tai vyksta, kaip aprašoma vadovuose:
- Per daug žmonių. Kiekvienas esantis žmogus palieka savo pluoštų, pėdsakų ir DNR bei pašalina dalį to, kas ten buvo. Buvimas turi kainą; tam turi būti priežastis.
- Judėjimas prieš užfiksuojant. Daiktas, pajudintas prieš jį nufotografuojant vietoje, praranda vienintelį dalyką, kurio neįmanoma atkurti — vietą, kurioje jis buvo.
- Pernešimas tarp įvykio vietų. Tos pačios pirštinės, tie patys batai, ta pati transporto priemonė, pernešanti medžiagą iš vienos vietos į kitą. Nurodymai šiuo klausimu aiškūs: tarp įvykio vietų keisti apsaugos priemones ir įtariamąjį bei auką laikyti įvykio vietomis, kuriose niekada neturi dirbti tas pats asmuo su tais pačiais drabužiais.
- Žalą darantis pakavimas. Drėgna medžiaga, sandariai uždaryta plastike, per kelias valandas pradeda pelyti; biologiniai pėdsakai dėl to sunaikinami. Viskam, kas drėgna ar organiška, naudoti popierių ir, kai gairės tai leidžia, prieš sandarinant išdžiovinti.
- Neužfiksuotas geras darbas. Kažkas atidaro langą, užsuka čiaupą, uždengia kūną. Visa tai gali būti teisinga; niekas iš to nėra nekenksminga, jei neužrašyta.
Šaltinis. UNODC, Crime scene and physical evidence awareness for non-forensic personnel, skyriai apie užteršimą ir pakavimą; NIJ NCJ 178280, skyriai apie įvykio vietos dokumentavimą.