Reakcijos po bauginančio įvykio yra normalios. Sunku miegoti, įvykio prisiminimai vis sugrįžta, jaučiamas dirglumas, išsekimas, išsigąstama įprastų garsų, nesinori apie tai kalbėti, norisi kalbėti tik apie tai. Tai yra nervų sistemos reakcijos po gresmės, o ne ženklas, kad su žmogumi kažkas negerai.
Kas padeda ir nėra sudėtinga. Miegas, maistas ir vanduo įprastu metu. Režimas, net ir nedidelis. Draugija. Kokia nors veikla, kurios rezultatas matomas. Mažiau naujienų, nustatytu laiku, o ne nuolat.
Vaikai tai parodo kitaip — tampa labiau priklausomi nuo kitų, vėl ima daryti tai, ką jau mokėjo, jiems skauda pilvą, žaisdami atkartoja įvykį. Režimas ir sąžiningi, trumpi atsakymai padeda labiau nei vien raminimas.
Kada kreiptis pagalbos. Jei po kelių savaičių tai neatslūgsta arba trukdo žmogui dirbti, miegoti ar pasirūpinti savimi, metas pasikalbėti su gydytoju. Pasakykite, kas nutiko; tai svarbu.
Ir papildykite atsargas. Pripildykite vandens atsargas, pakeiskite tai, kas buvo panaudota iš krepšio, įkraukite išorinį akumuliatorių, patikrinkite žibintuvėlį. Laikotarpis iškart po įvykio yra tas metas, kai visi sutinka, kad tai verta padaryti — o antrasis įvykis, kai jis įvyksta, paprastai ateina anksčiau, nei parduotuvės spėja papildyti atsargas.