Pasakykite jiems tiek, kiek reikia. Vaikai, kuriems nieko nepasakoma, prisigalvoja dar blogesnių dalykų ir pastebi, kad suaugusieji išsigandę. Vaiką ramina ne problemos nebuvimas, o žinojimas, kad suaugusieji turi planą ir kad jis yra to plano dalis.
Ką pasakyti. Kad kartais kyla ekstremalioji situacija; kad turime planą; kad planas yra toks: čia susitinkame, čia tas, kas jus pasiima, čia numeris. Trumpai išdėstykite faktus jų kalba, o paskui grįžkite prie įprasto gyvenimo.
Leiskite jiems klausti ir atsakykite sąžiningai. „Nežinau“ yra geras atsakymas. „Nežinau, bet štai ko galėtume paklausti“ – dar geresnis.
Kortelė krepšyje su jų vardu, vieno iš tėvų vardu ir kontaktiniu numeriu, kad juos radęs suaugęs žmogus galėtų imtis veiksmų.
Pačiame krepšyje – vienas pažįstamas daiktas. Žaislas, knyga, antklodė. Tai ne sentimentalumas – gerai pažįstamas daiktas pastebimai nuramina išsigandusį vaiką, o ramus vaikas yra saugesnis.
Pasakykite mokyklai, kas gali juos pasiimti. Padarykite tai iš anksto, kol dar neprireikė; mokykla neišduos vaiko žmogui, kuris nėra tinkamai įtrauktas į sąrašą.